Kaip tapti kanalizacijos undine Ciuriche? Paprasta! Užsiregistruoji į miesto ekskursiją, tada 5 ryto keliesi su pirmais paukščių balsais, apsimiegoję namiškiai išreiškia savo gilų nustebimą „ar tau tikrai TAIP įdomu?!“ ir primena apie viduramžių maro bacilas, kurios 500 metų laukia savo aukos požemiuose. Bet gi jie tik prieš šimtmetį pastatyti, sau tari.
Įlendi į labiausiai atsibodusius marškinėlius ir kelnes, nes instrukcijoje perspėjo, kad kvapas gali prilipti prie drabužių. Tada visiškai tuščiu tramvajumi dardi į kitą miesto galą – vandens valymo įrenginių stotį. Ten įneri į prabangų kanalizacijos undinės kostiumą. Pradedi po truputį jaudintis.
Kai įduoda didžiulį žibintuvėlį ir ryškiai geltoną šalmą, jau pradedi galvoti, kad gal ne pakankamai atidžiai perskaitei ekskursijos aprašymą. O kai užsimauni žalius guminius undinių batus iki šlaunų vidurio, tas pojūtis, lyg pakilai į stačiausią atrakcionų kalniuką, dar labiau sustiprėja.
Apsidairai aplinkui, na tikrai ne vien atletiški vyrukai aplinkui, yra ir keletas moterų, jei jos gali, ir aš galiu. Vadovas perspėja: „būkite atsargūs“ ir „tikiuosi visi gerai apsidraudę“. Rankos guminėse pirštinėse jau maudosi, širdis plaka taip, kad atrodo visi aplinkui ją girdi. Bet kanalizacijos šulinys jau išsižiojęs laukia, dangtis nuridentas, jis toks siauras, bet tie smalsiai žiopsantys kanalizacijos karaliai oranžiniais kostiumais – tikrai ne visi jaunų gepardų kūnais…
Raudonos 4 metrų kopėčios veda į tamsos karalystę, kur drėgnoje vėsumoje šnara darbščios žiurkės (jų seniai nebenaikina, jos reikalingos), tvarkingu upeliuku srūva 12 laipsnių šaltumo srutos, pakampėse sugraužtos vištos kaulų liekanos, viršuje dusliai aidi tramvajai, šveicarai žavisi nepaprastai meniškomis žiurkių paliktomis krūvelėmis, žiurkės net š… meniškai?, iš vienos ar kitos susisiekiančios angos vis plūsteli vanduo, visai nebaisiai smirda, sausu oru visada taip, sako vadovas, prasčiau per liūtis, kai vanduo užkyla iki pat lubų ir ima kilnoti dangčius.
Ir staiga pagauni save, kad žingsniuoji atsipalaidavus, kaip Laisvės alėjoje, supranti, kad čia tiesiog normalus žiurkių pasaulis, kurį vertėjo pamatyti, ir, kai po puskilometrio požemių, išsikabaroji dabar jau 10 metrų kopėčiomis iš tamsaus šulinio, jautiesi išsiveržusi į šviesų, akinantį, sausą pasaulį. Kaip naujagimis…
Šis tekstas bei nuotraukos yra ciurichas.lt nuosavybė ir negali būti kopijuojama, perspausdinama ar kitaip platinama, išskyrus gavus redakcijos leidimą. Dėl leidimo rašykite ilona@ciurichas.lt Ačiū!
